Lietuvos kūno kultūros akademija

Mūsų absolventai

LVKKA LVIII (2005) laidos absolventas, du kartus olimpinis ir pasaulio, Europos (2006) disko metimo čempionas	Virgilijus Alekna: Vienas svarbiausių mano tikslų – gauti tinkamą išsilavinimą. Vienas iš svarbiausių tikslų mano gyvenime buvo ir yra gauti tinkamą išsilavinimą, kad ateityje savo nemenką sportinę patirtį, parėmęs teorinėmis žiniomis, galėčiau perduoti augančiai kartai, vaikams. Esu be galo dėkingas Lietuvos kūno kultūros akademijai, kad turiu galimybę siekti šio savo tikslo. Kūno kultūros akademijoje turėjau garbės mokytis, studijuoti pas pačius kompetentingiausius dėstytojus – ne tik teorijos žinovus, bet ir praktikus. Džiaugiuosi, kad Kūno kultūros akademija, kaip nė viena kita mokomoji įstaiga, atsižvelgia į didelio meistriškumo sportininkų sudėtingą situaciją – norą įgyti išsilavinimą suderinant su labai įtemptu pratybų, varžybų tvarkaraščiu, ir sudaro visas sąlygas mokytis, studijuoti tokiu laiku ir spartumu, kad įmanoma tuo pačiu laiku ir garsinti Lietuvą, ir semtis žinių.

LVKKI LI laidos (1998) absolventė, geriausia dešimtojo XX a. dešimtmečio Lietuvos sportininkė studentė	Rūta Garkauskaitė-Būdienė: Mūsų planeta – ne vieta dykinėti. Ėjau mamos, tėčio ir tetos – pasaulio stalo teniso vicečempionės Astos Giedraitytės-Stankienės keliu. Studijuodama akademijoje įgijau reikiamų teorinių ir praktinių žinių. Didelės naudos siekiant svarių sportinių rezultatų turėjo psichologijos, taip pat žmogaus anatomijos, sporto fiziologijos žinios. Gilindamasi į pasirinktos sporto šakos – stalo teniso teoriją ir didaktiką, gavau labai reikalingų taktinių žinių. Labai įdomu buvo susipažinti ir su įvairiomis sporto šakomis. Akademijoje esu baigusi ir magistrantūrą. Mokslą, studijas pavyko derinti su nelengvomis pratybomis ir aukščiausio lygio sporto varžybomis. Mano credo – mūsų planeta ne vieta dykinėti ar tik ilsėtis. Studijuojant institute mano veiklą kuravo Sportinių žaidimų katedra. Jos dėstytojams, darbų vadovams už žinias ir patarimus esu nuoširdžiai dėkinga. Ateityje norėčiau būti stalo teniso trenere, dar LKKA dėstytoja. Akademijos studentams linkiu ryžto, jaunatviškos energijos, smalsumo, dėstytojams – nepavargstant gilintis į pedagogiką, sporto mokslą. Ir, žinoma, visiems – sveikatos! Juk ne už kalnų ir mūsų Alma Mater šimtmetis. Linkiu visiems jo laimingai sulaukti ir atšvęsti.

LVKKI XI laidos (1958) absolventas	Vladas Garastas – Lietuvos rinktinės (1980–1988 ir 1992–1997), Kauno „Žalgirio (1979–1989) vyriausiasis treneris. V. Garastas praėjo visas krepšinio trenerio pakopas: Biržų vaikų ir jaunių sporto mokyklos (1956–1978), Lietuvos moksleivių ir jaunių rinktinės treneris. Pats Biržuose išugdęs nemažą būrį krepšininkų Kauno „Žalgiriui“ (S. Patkauską, A. Linkevičių, V. Jankauską, R. Valikonį ir kt.), buvo pakviestas treniruoti reprezentacinę Lietuvos ekipą, su kuria laimėjo SSRS čempionatą, Tarpžemyninę taurę (1986). Gražų kelią V. Garastas nuėjo su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine, kuri 1992 m. Barselonos ir 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse buvo apdovanota bronzos, o 1994 m. Europos čempionate – sidabro medaliais. Žurnalistė M. Marcinkevičiūtė: …1952 metais Vladas atsisveikino su Biržais, Agluonos ir Apasčios pakrantėmis, ką tik kapinėse supiltu mamos kapu. Išvyko ieškoti laimės į Kauną, padavęs pareiškimą į Lietuvos kūno kukltūros institutą (…) Pirmieji savarankiško gyvenimo metai Vlado nelepino. Studijuojant Kūno kultūros institute teko gyventi iš kuklios stipendijos. Tėvas mažai ką galėjo duoti. Atpjaudavo gabalą lašinių, įdėdavo kepaliuką duonos ir būk laimingas, gyvenk visą mėnesį (…) Kūno kultūros institutas Vladui daug davė. Jis nesigaili praleistų metų. Ten subrendo, pajuto, kad krepšinis – jo gyvenimas, kad be jo bus sunku (…). Stanislovo Stonkaus, Justino Lagunavičiaus, Kazio Petkevičiaus, Vinco Sercevičiaus, Zenono Sabulio, Stepo Butauto žaidimo pamokos išliko visam gyvenimui. Vladui jos buvo puikiausi vadovėliai. Institute įgytos žinios apie krepšinį pravertė dirbant su vaikais, Vladas be didelio vargo viską galėjo parodyti, nekildavo jokių abejonių dėl vieno kito derinuko (…). Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordino kavalierius Vladas Garastas: Institute krepšinio mokyklą išėjau pas aštuonis trenerius. Jie visi man kažką davė – ką išgirsdavau, viską užsirašydavau. Pasižymėdavau vos ne visas pastabas, kombinacijas. Prabėgus 43 metams po instituto baigimo, tarp gausybės laikraščių iškarpų, nuotraukų radau savo dienoraštį, rašytą 1952 m. Užplūdo malonių prisiminimų banga (…). Savo auklėtiniams nuolat kartoju, kad neužtenka vien praktinių žinių, reikalingos ir teorinės – grįžus į namus, reikia viską užsirašyti, analizuoti, mokytis, o ne kristi į lovą ir miegoti. Lova nepabėgs. Pratybos turi tęstis ir namuose. Aš nesvajojau tapti didelio meistriškumo treneriu – po paskaitų namuose daug dirbau dėl to , kad nebūtų gėda prieš dėstytojus, kai nežinosiu, kur bėgti, ką daryti. Man patikėjo ginti Instituto antrosios komandos garbę, nesinorėjo būti žiopliu, nieko nežinoti. Krepšinio aikštelėje nebuvo galimybių pasiekti svarių pergalių. Virš savo bambos negalėjau iššokti. Žaidė žvaigždės. Bet žinių apie krepšinį įgijau gerų, „perkandau“ techniką ir taktiką. Kai pradėjau dirbti su vaikais, jiems galėjau parodyti ir kaip varyti kamuolį, jį perduoti, mesti į krepšį. Visada buvau ir esu tokios nuomonės: treneris turi mokėti gerai žaisti. Vaikams reikia ypač daug rodyti. Aš žaidžiau ir rodžiau. Iki 47-erių metų nesiskyriau su kamuoliu. Iš visų aštuonių trenerių daug mokiausi. Dažnai girdžiu sakant, kad vienas treneris geras, o kitas blogas. Visi treneriai geri. Kiekvienas turi kažką gero ir tą gerą reikia iš jo paimti. Tik nereikia galvoti, kad tau treneris kažką pasakys ir būsi fenomenas (…). Turi visą laiką skaityti, ieškoti, būti kūrybiškas, turėti fantazijos. Nekopijuoti ko nors, bet kurti savo. Pratimus, derinius, metodiką. Ir, žinoma, domėtis tuo, kas vyksta aplinkui (…). Krupščiai rengiuosi kiekvienai treniruotei, negaliu į salę ateiti, susikišęs rankų į kišenes (…).

LVKKI XVI laidos (1963) absolventas (pirmas iš dešinės)	Henrikas Giedraitis: Išsirinkus profesiją ją reikia gerbti ir mylėti, dirbti sąžiningai. Dar moksleivis buvo pakviestas į Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandą, paskui joje žaidė 12 metų, iš jų 10 metų buvo tos komandos kapitonas, dar vėliau – vienas „Žalgirio“ komandos, 1986 m. laimėjusios Tarpžemyninę taurę, trenerių, H. Giedraitis: Mokiausi Kūno kultūros institute 1959–1963 metais. Tada čia mokėsi visi geriausi sportininkai, sudarę Lietuvos rinktinės pagrindą. Mokydamasis institute kartu žaidžiau „Žalgirio“ meistrų komandoje. Tuo metu įvairius dalykus mums dėstė tikri savo profesijos žinovai: V. Timleris, A. Zaboras, A. Klimavičius, J. Tiknienė, R. Kuprienė ir daugelis kitų. Greitai bėga metai. Nuo studijų laikų jau praėjo daugiau kaip keturi dešimtmečiai. Galiu pasakyti, kad negabių žmonių nėra, tačiau išsirinkus profesiją, ją reikia gerbti ir mylėti, dirbti sąžiningai. Tai įrodė dauguma kartu su manimi studijavusiųjų, kurie tapo puikiais treneriais, kūno kultūros propoguotojais.

LVKKI XXVII (1974) ir XXXIV (1991) laidų absolventai	Jonas Juozaitis ir Povilas Juozaitis – nacionaliniai sporto treneriai. Nuo 1986 m. dirbame kartu Birštono sporto centre sportinio ėjimo treneriais. Esame išugdę gražų būrelį tarptautinio lygio ėjikų: Sigitą ir Arvydą Vainauskus, R. Arbačiauską (pasaulio jaunimo 20 km sportinio ėjimo rekordininką nuotolio), D. Zujų (Atlantos, Sidnėjaus olimpinių žaidynių dalyvį), S. Milušauskaitę ir kt. Norėtume padėkoti visiems dėstytojams, suteikusiems mums žinių. Mes vėliau jas pritaikėme savo sportinio rengimo metodikai ir mūsų auklėtiniai pasiekė gerų rezultatų. Kūno kultūros akademija vienintelė aukštoji mokykla, kuri sudaro puikias sąlygas ne tik mokytis, bet siekti aukščiausių sportinių rezultatų, didelio meistriškumo sportininkams. Kol bus toks geras požiūris į sporto ir mokslo darną, bus dar ne vienas olimpinis ar pasaulio čempionas, galintis didžiuotis, kad jis yra baigęs Lietuvos kūno kultūros akademiją, ir tęsdamas gražias tradicijas taps puikiu treneriu.

LVKKI XLVI laidos (1993) absolventas, keturių olimpinių žaidynių dalyvis, disko metikas	Vaclovas Kidykas: Sportiniai laimėjimai auga kartu su žiniomis. Taip jau gyvenimas susiklosto, kad norime mes tai pripažinti ar ne, laimėjimai sporte auga kartu su žiniomis, kurias įgyjame vienoje ar kitoje mokykloje. Likimui esu dėkingas, kad pasirinkau studijas Kūno kultūros institute (dabar Kūno kultūros akademija). Pirmi studijų metai pralėkė greitai, kaip pavasario vėjas. Tikslas buvo vienas, kad studijų knygelėje kuo greičiau atsirastų egzamino ar įskaitos įvertinimas. Kartu su kolega Algiu Pušinaičiu pavasario sesiją baigėme gerokai anksčiau nei buvo paskelbta jos pradžia, buvome kupini entuziazmo. Pradėjęs studijas 1981 m. baigiau jas tik 1993 m. Nors nuo įstojimo pradžios iki studijų pabaigos praėjo gana daug laiko ir, rodos, tuo metu neturėjo būti glaudaus ryšio su Kūno kultūros institutu, bet buvo atvirkščiai. Studijų metais (jos tęsėsi gana ilgai) teko sutikti puikių žmonių. Jie savo širdies dalelę, negalvodami apie jokį atlygį, atidavė studentams. Visada su gilia pagarba prisiminsiu profesorius S. Stonkų, A. Skurvydą, K. Miškinį, daktarą G. Mamkų ir daugelį kitų, kurie mus vedė mokslo ir sporto aukštumų keliais. Širdingai noriu padėkoti kolegai, sakau kolegai, nes kartu sportavome, dabar jau mokslų daktarui A. Stanislovaičiui: jis ne tik man, bet ir daugeliui studentų tapo kaip tėvas, spaudžia prie mokslų ir dieną ir naktį, prašomas ir ne, ištiesia pagalbos ranką. Kuo daugiau akademijoje bus tokių puikių dėstytojų, tuo sveikesnė augs lietuvių tauta, tuo svaresniais sporto laimėjimais džiuginsime savo šalį. Jausdamas, kad dar trūksta žinių, 2000 m. pradėjau studijuoti Sporto technologijų ir turizmo fakulteto magistrantūroje. 2002 m. gavau magistro laipsnį. Laimėjęs konkursą, 2002 m. pradėjau dirbti sporto mokyklos „Viltis“ direktoriumi. Linkiu Kūno kultūros akademijai kuo geriausios kloties, netramdomo kūrybinio vėjo, kad jis neštų į plačius mokslo vandenynus, nes ilgainiui stovint vietoje gal ir saugiau, bet laivo dugnas surūdija.

LVKKI IX laidos (1956) absolventas (antras iš dešinės)	Laimutis Makauskas: Mokytis ir sportuoti taip, kad paskui būtų galima didžiuotis savo pasirinkta specialybe. Mano sportinių įgūdžių pradžia… Nemuno šlaitai. Nuo paauglystės dirbau fizinį darbą, į mokyklą bėgiojau įveikdamas 3 km nuotolį, o paskui dar kasdien po tris kartus į statų Nemuno skardį ir nuo jo. Baigęs vidurinę, neabejojau kurią aukštąją mokyklą pasirinkti – tai Kūno kultūros institutas. Šiaip taip ištrūkęs iš Karo mokyklos, paskutiniu momentu spėjau išlaikyti stojamuosius egzaminus į savo svajonių mokyklą – Kūno kultūros institutą. O toliau viskas sekėsi puikiai. Treniravausi nepaprastai intensyviai ne vienoje sporto šakoje. Todėl teko atstovauti Lietuvai įvairiose lengvosios atletikos, slidinėjimo, baidarių ir kanojų irklavimo varžybose. Matyt, Nemuno šlaituose įgyta ištvermė ir išugdyta valia leido pasiekti neblogų sportinių rezultatų. Baigęs Kūno kultūros institutą buvau pakviestas dirbti Slidinėjimo ir irklavimo katedroje dėstytoju. Kartu treniravau Lietuvos slidinėjimo ir baidarių-kanojų irkluotojų rinktines. Tai buvo pats įdomiausias ir vaisingiausias mano veiklos tarpsnis. Dėl buitinių sąlygų 1968 m. išvykau dirbti į Šiaulių pedagoginį institutą. Ir tie metai nebuvo praleisti veltui: įgijau daug pedagoginių ir organizacinių žinių, įgūdžių. Po devynerių metų kaip bumerangas su malonumu vėl grįžau į savo Alma Mater. Čia pasinėriau į instituto studentų sportinės veiklos organizavimą. O tada ši veikla buvo gana sudėtinga: buvo didelio sportinio meistriškumo, olimpiečių rengimo klestėjimo metai. Nuo 1989 m. vėl grįžau į Slidinėjimo ir irklavimo katedrą. Liko daug gražių prisiminimų, malonių, nuoširdžių draugų, į gyvenimą palydėtas gražus būrys auklėtinių. Liko ir gyvenimo patirtis, ir optimizmas. Visuomet traukia Kūno kultūros akademija… Dabartiniams studentams palinkėčiau mokytis ir sportuoti taip, kad būtų galima didžiuotis savo pasirinkta specialybe, o dirbant rūpintis jaunimo ir fiziniu, ir intelektiniu rengimu.

LVKKI XXX laidos (1977) absolventas	Edas Nickus. Jau beveik trisdešimt metų Kūno kultūros akademijos dėstytojas, krepšinio treneris, palydėjęs į gyvenimą ne vieną dešimtį gerų krepšininkų, trenerių: Daugelio žmonių gyvenimą, jo sėkmę lemia atsitiktinumai. Mano svajonė, dar mokantis Marijampolės vidurinėje mokykloje, buvo studijuoti Kūno kultūros institute. Pagrindą sudarė tai, kad mano treneriai sporto mokykloje buvo instituto auklėtiniai V. Virbickas ir J. Storpirštis. Šie žmonės mane sužavėjo profesionalumu, meile savo darbui, gebėjimu bendrauti su įvairių profesijų žmonėmis. 1977 m. baigiau J. Jablonskio vidurinę mokyklą ir, gavęs atestatą, atvykau į Kauną paduoti pareiškimo į Kūno kultūros institutą. Tais metais krepšinio specialybė buvo tik Pedagoginiame fakultete. Be abejo, virpuliukai buvo visame kūne, nes norinčiųjų čia įstoti buvo tikrai labai daug. Nuo pat pirmųjų žingsnių institute aš sutikau žmonių, apie kuriuos žinojau tik iš laikraščių ir televizijos reportažų. Gyvenime net neįsivaizdavau, kad aš turėsiu tokius mokytojus – gerai žinomus krepšinio specialistus visame pasaulyje. Tai visų pirma profesorius S. Stonkus, docentai J. Lagunavičius, K. Petkevičius, S. Butautas, V. Griešnovas. Mokymosi laikotarpiu 1973–1977 m. institute vyravo labai šilta, gera atmosfera. Tikriausiai todėl, kad čia darbavosi tokie puikūs pedagogai, žmonės, paskyrę savo gyvenimą tam, kad jaunus žmones parengtų sportui. Tai visų pirma profesorė V. Stakionienė, J. Tiknienė, A. Kunca ir daugelis kitų specialistų. Institute prasidėjo mano savarankiškas gyvenimas, sustiprėjo kūnas, dvasia, moralė. Dėstytojų dėka aš aktyviai įsitraukiau į instituto visuomeninį gyvenimą, išėjau gerą organizuojamojo darbo mokyklą. Šiuo metu aš labai didžiuojuosi, kad dirbu Kūno kultūros akademijoje ir būtent tarp žmonių, kurie padėjo žengti pirmuosius žingsnius institute. Jeigu reikėtų dar kartą pasirinkti gyvenimo kelią, nė vienos sekundės neabejočiau savo sprendimu ir vien dėl to, kad turėjau čia puikius mokytojus, kurie išmokė mylėti ir gerbti savo profesiją.

LVKKI XXXIV laidos (1981) absolventas	Algirdas Paulauskas – Lietuvos moterų krepšinio rinktinės, pajėgiausios Lietuvos moterų klubų komandos „TEO“ (”Lietuvos telekomo“) vyriausiasis treneris:…esu dėkingas savo aukštajai mokyklai, pavydžiai žiūriu į studentus. Įstojau į Kūno kultūros institutą 1977 m., baigiau 1981 m. Išsipildė mano svajonė – tapau būtent tos aukštosios mokyklos studentu! Mokyklos suole buvau vidutiniokas, bet mokslai institute man taip patiko, kad įsibėgėjęs tapau pirmūnu ir baigiau raudonu diplomu (su pagyrimu – S. S.) Dabar žvelgdamas per laiko prizmę suvokiu, kad tai buvo dėstytojų nuopelnai. Jie mokėjo sudominti savo dėstomu dalyku. Taip pat iš vyresnių studentų buvome prisiklausę apie instituto siaubūnus dėstytojus, tad juokauti nebandėme, iš karto kibome į mokslus: naktimis perrašinėjome užrašus, kalte kalėme į galvą anatomiją, užsienio kalbą, kitus dalykus. Vyravo griežta disciplina, per kiekvieną spalio metinių, gegužės 1-osios minėjimą žygiuodavome paraduose, vasaromis dirbome studentų statybiniuose būriuose. O kad taip grįžus į studijų metus… Įsiminė docento J. Kasiulio žodžiai per paskutinį skambutį: „Čia jūs sužinojote, kokioje lentynoje kokia knyga padėta, o visa kita išmokys jus gyvenimas“. Ir moko iki šiol. Niekas nestovi vietoje ir mokytis tenka iš naujo. Didelę įtaką mano karjerai turėjo tuometinis krepšinio katedros vedėjas, šviesaus atminimo žmogus Stepas Butautas. Mokantis 4-me kurse pradėjo man įrodinėti, kad aš turiu pasilikti dirbti institute ir būtent turiu būti moterų krepšinio treneriu. Niekaip nenorėjau sutikti nei su vienu, nei su kitu. Aš grįšiu į Kretingą ir jokiu būdu su moterimis nedirbsiu! Bet vyresniųjų teko paklausyti … Prisimenu, kai pirmą praktikos dieną atėjau pas šį garsų specialistą, jis mane paklausė: – Kaip tau atrodo, nuo ko pradeda mokinys (gizelis), atėjęs pas stalių mokytis amato? – Turbūt nuo lentų nešiojimo? – Panašiai, – atsakė S. Butautas. Gavau šveisti parketą naujai rengiamoje krepšinio auditorijoje… Visą gyvenimą lieku skolingas šiam šviesiam žmogui, kurio patarimais ir šiandien galima vadovautis treniruojant krepšininkes. Kad ir koks jis griežtas buvo, visada buvo žmogiškas. Taigi baigęs savo Alma Mater, joje pasilikau dirbti dėstytoju asistentu Krepšinio katedroje ir, žinoma, tapau „Atleto“ 2-sios moterų komandos treneriu. Taip pat buvau įtrauktas į mokslinę brigadą ir teko daug keliauti su Kauno „Žalgirio“ komanda, dalyvauti „Žalgirio“ rungtynių aptarimuose, iš arti stebėti Vlado Garasto darbą, matyti Arvydo Sabonio debiutą. Visa tai nauji mokslai, nauji profesoriai, naujos mintys apie ateitį. 1983 m. kitas šviesaus atminimo žmogus Vidas Virbickas pakvietė mane treniruoti Kauno „Politechnikos“, vėliau pervadintos „Banga“, moterų krepšinio komandą. Ši komanda ką tik buvo patekusi į SSRS aukščiausiąją lygą ir man, treneriui, turinčiam dvejų metų stažą, teko akis akin stoti su didžiuoju krepšiniu. Tai buvo rimtas išbandymas. Dabar prisipažinsiu, neturėčiau tiek drąsos. Vėliau teko būti net ir pirmuoju „Bangos“ treneriu. Komandoje treniravosi ir žaidė krepšininkės Dalia Belickaitė-Kurtinaitienė, Rasa Kreivytė, Lina Dambrauskaitė, Reda Aleliūnaitė, Jolanta Vilutytė. 1997 m. jos tapo Europos čempionėmis. Antro trenerio vaidmuo manęs netenkino ir sutikau su Lenkijos miesto Bialystoko „Vlukniažo“ klubo pasiūlymu treniruoti moterų krepšinio komandą. Taip prasidėjo mano karjera Lenkijoje. Treniravau keturių klubų krepšininkes, buvo ir viena vyrų komanda Zielona Gura „Zastal“. Iš viso Lenkijoje pavyko išvesti į aukščiausiąją lygą tris komandas ir padėti joms ten įsitvirtinti. 2001 m. pabaigoje gavau siūlymą iš „Lietuvos telekomo“. Siūlymą nedvejodamas priėmiau. Čia yra mano namai, čia yra Eurolyga. Dveji metai iš eilės „Telekomas“ yra tarp keturių stipriausių Eurolygos klubų. Nuo 1996 m. esu Lietuvos moterų krepšinio rinktinės treneris, nuo 2003 m. – vyriausiasis treneris. Per tą laiką rinktinė tapo Europos čempione (1997 m.), dalyvavo keturiuose Europos ir dviejuose Pasaulio čempionatuose, taip pat užsitikrino vietas pasaulio 2006 m., Europos 2007 m. čempionatų baigiamosiose varžybose. Už visa tai esu dėkingas savo aukštajai mokyklai, pavydžiai žiūriu į studentus. Jiems viskas dar prieš akis… Sveikinu visus dėstytojus, profesorius, kurių dėka Lietuvos kūno kultūros akademijos vardas yra gerai žinomas visoje šalyje ir užsienyje.

LKKI XXI laidos (1978) absolventas, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės, 2003 m. Europos čempionės, treneris	Antanas Sireika:… už tai, kas esu dabar, dėkoju savo Alma Mater. Ar tik simbolinis sutapimas, ar tikrosios trenerio brandos pažymėjimas buvo tai, kad 25-erių trenerio veiklos sukaktuvių metais A. Sireikos treniruojama Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė tapo Europos čempione. Greičiau – tai tikras trenerio, nuėjusio ilgą, nelengvą vaikų, paauglių, paskui vienų geriausių Lietuvos klubų komandų (Šiaulių „Šiauliai“, Kauno „Žalgiris“), galiausiai Lietuvos rinktinės trenerio kelią, brandos požymis ir užtarnautas (likimo nepamirštas) savotiškas atlygis už atiduotus krepšiniui, jo gerbėjams gražiausius gyvenimo metus. A. Sireika: Visada prisimenu tuos žmones, kurie parodė man kelią į didįjį sportą. 1974 m. įstojęs į Kūno kultūros institutą pirmiausia patekau į dėstytojo trenerio K. Petkevičiaus rankas. Darbštumą, atkaklumą, užsispyrimą man įskiepijo būtent šis pedagogas. Nuoširdžiai dėkoju, treneri! Dėkoju ir kitam savo dėstytojui treneriui, dabartiniam Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentui A. Poviliūnui. Kaip uždegti žmogų, siekti aukštumų, į žaidėją pirmiausia žiūrėti kaip į žmogų – šias ir daug kitų savybių įskiepijo mano dėstytojas treneris A. Poviliūnas. Dėkingas tuometiniam Sportinių žaidimų katedros vedėjui profesoriui S. Stonkui. Jo žodžiai apie sunkią ir garbingą trenerio profesiją padėjo man branginti trenerio vardą iki šiol. Su malonumu prisimenu anatomijos dėstytoją R. Kibišą. Dėstytojas įskiepijo mums tvarkingumą ir mokėjimą gyvenime atsirinkti, kas svarbiausia. Malonu prisiminti savo grupės kuratorių A. Liaugminą, fakulteto dekaną J. Lagunavičių ir daugelį kitų dėstytojų. Dėkingas jiems už suteiktas žinias ir teisingai parodytą man gyvenimo kelią. Už tai, kas esu dabar, dėkoju savajai Alma Mater“.

LVKKI XXXVIII laidos (1985) absolventas, docentas daktaras (viduryje)	Aleksas Stanislovaitis. Lengvosios atletikos katedros dėstytojas (1985–1998), šios katedros vedėjas (nuo 1998 m.) yra Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyr. treneris. Tikslingai taikydamas sporto mokslą ir kitų mokslų išvadas sportinio lengvaatlečių rengimo praktikoje yra išugdęs ne vieną Lietuvos rekordininką, parengęs rinktinės narių. Aš labai džiaugiuosi, kad man teko garbė studijuoti Kūno kultūros institute. Pabaigus studijas tuometinio katedros vedėjo profesoriaus J. Šležo paragintas likau dirbti institute. Labai džiaugiuosi, kad studijų metais man teko išklausyti puikių profesorių A. Skurvydo, V. Stakionienės, A. Gailiūnienės, S. Stonkaus, docentų Z. Šveikausko, G. Stasiulevičiaus ir kitų dėstytojų paskaitų. Įgytos žinios mane suformavo kaip specialistą. Puikūs pedagogai išmokė, kaip mokslo laimėjimus, naujausias metodikas pritaikyti praktikoje.

LVKKI XXXV laidos (1983) absolventas (dešinėje)	Genadijus Sokolovo. 1991–1992 ir 1994–1995 m. dirbo Plaukimo katedros vedėju, 1992–2000 m. – Trenerių fakulteto dekanu. Genadijus 2000 m. gavo pasiūlymą vykdi dirbti į Jungtines Amerikos Valstijas su šios šalies geriausiais plaukikais ir šiuo metu sėkmingai ten darbuojasi. Jis JAV Plaukimo federacijoje užima fiziologijos direktoriaus pareigas ir kaip sporto mokslininkas dirba su JAV nacionalinės plaukimo rinktinės nariais, konsultuoja JAV ir kitų šalių trenerius, skaito paskaitas, dalyvauja seminaruose. Genadijus kiekvienais metais suranda laiko trumpam grįžti ir į Kauną bei Akademijoje pasidaliti savo patirtimi su dėstytojais, studentais ir Lietuvos plaukimo treneriais bei sportininkais. Kviečiame pažiūrėti ir paklausyti Genadijaus Sokolovo.

LVKKI XLI laidos (1988) absolventas, daktaras	Aivaras Ratkevičius 1996 m. apgynęs biologijos mokslų daktaro disertaciją, 1998–2002 m. dėstytojavo Kopenhagos (Danija), 2002–2005 m. – Sunderlando (Jungtinė Karalystė)universitetuose, nuo 2005 m. dirba Aberdyno (Škotija) universitete. (http://www.abdn.ac.uk/ims/staff/details.php?id=a.ratkevicius) Galiu drąsiai teigti, kad LKKA suteikė gilų ir įvairiapusį išsilavinimą kūno kultūros, sporto srityse. Manau, kad tai unikali aukštoji mokykla, kurioje teorinės žinios sėkmingai derinamos su sporto praktika. Dirbdamas kitose šalyse visada jaučiau ir jaučiu stiprų parengtumo, gauto LKKA, pamatą. Visa tai vertinama užsienio šalyse. Tai yra ir didelis LKKA dėstytojų kolektyvo nuopelnas.

LVKKI VIII laidos (1955) absolventas, profesorius habilituotas daktaras	Povilas Karoblis. Žmogus gimsta epochoje: jis jos nepasirenka. Mūsų epochoje karai, okupacija, suirutė palietė mus visus, o tuo labiau mūsų studijas. Mūsų kartos gyvenimo ir sportavimo istorija sudėtinga ir pamokanti. Lietuva mus visus išaugino. Su nuostaba ir susijaudinimu narpliojame seniai prabėgusių dienų įvykius ir dar kartą akis akin susiduriame su tų įvykių dalyviais – Lietuvos kūno kultūros instituto dėstytojais, treneriais, mokslininkais, sportininkais, dar kartą akivaizdžiai pamatome kokie atkaklūs, darbštūs ir sumanūs jie buvo. Dėl jų ir mūsų svajonių sportas tapo neatskiriama mūsų pasaulio, mūsų gyvenimo būdo, kultūros, sveikatos dalimi. Mums institutas sudėjo gražią mūsų gyvenimo istorijos dalį, išgyvenome mokyklą, kurioje brendo sporto, mokslo, krašto patriotizmas, jaukiausia, brangiausia, niekuo nepakeičiama unikali dalis, savotiškas prisirišimas ir buvimas. Įsitikinęs teigiu, kad institutas sukūrė mano gyvenimo dorovinį ir mokslinį pamatą, tikiu jo gražia, išmintinga ateitimi, jaučiu pareigą branginti šią mokyklą, jos tradicijas, mokslą. Mes sportui paaukojome tiesiogine prasme žydinčią jaunystę, todėl privalome susimąstyti ir ginti sporto vertybes ir savo pasirinkimą. Lietuvos kūno kultūros institute brendo savos pedagoginės srovės ir mokyklos, buvo išugdyta sava sporto pedagogikos dėstytojų, tokių kaip L. Puskunigis, A. Briedytė, L. Pranckevičius, V. Železniakienė, Z. Šveikauskas, L. Aleksandravičius, V. Griešnovas, M. Korienė, V. Juzumas, A. Kaminskas, J. Kuprys, J. Tiknienė, K. Labanauskas, J. Ivaškevičienė, Z. Gobikas, J. Palaima, O. Gasparkienė, A. Arlauskas, karta. Šie pedagogai, mokslininkai, prisitaikę prie sovietinių formalių standartų, ėmėsi palengva puoselėti savo originalią sporto pedagogikos teoriją. Jie perėmė ne vien Rytų, bet ir Vakarų patirtį. Šiais dėstytojais didžiavosi Lietuva, o jų protas, išmintis perėjo į studento mokslumo ir sportinius rezultatus. Jie mokėsi ir mus mokė gyventi ir kurti taip, kaip liepia žmogiškumo supratimas, mūsų veiklą lėmė daugelio dėstytojų reiklumas, dorovingumas, mąstysena, sportinė valia. Mokant studentus, neišvengiamai reikėjo ir pačiam mokytis. Jų gyvenimą lėmė studijų ir mokslo vienovė, didaktikos ir mokslinių tyrimų vienovė. Jie mums, jauniems žmonėms, akcentavo mokslo pažinimo grožį, intelektinį džiaugsmą, teikiantį vieną iš aukščiausių žmogaus džiaugsmo formų – mokslo. Instituto sportininkų istoriniai žingsniai buvo svarbūs ir svarūs, bet sunkūs, pareikalavę iš sportininkų visų jėgų, susikaupimo ir begalinio atsidavimo. Puikūs sportiniai rezultatai, pergalės ir rekordai pareikalavo iš sportininkų sutelkti visas dvasines ir fizines galias, bet dar reikėjo išmoksti ir kantriai įveikti visus totalitarinės valstybės barjerus, atlaikyti nepaprastą konkurencinę kovą. Geriausi dėstytojai, sportininkai garbingai dirbo kasdieninį darbą, nuolat ieškojo, gal ir klydo, bet jų darbą apvainikavo auklėtinių rezultatai. Tai mūsų visų veiklos tikslas ir kartu didžioji viltis. Tai tobulumo esmė ir neišsenkamos dvasinės stiprybės garantas. Tegu instituto auklėtinių, čempionų ir rekordininkų meilė sportui padeda diegti jaunajai kartai sveiką gyvenseną, per sportą – į nesuardomą vienybę, brolybę ir meilę. Taigi pažvelkime į mūsų gyvenimo tikrovę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žodžiais tariant, „nuo aukštų bokštų ir eikime vis tolyn ir tolyn“, kur atsiveria naujos dabartinės akademijos auklėtinių galimybės ir bendražmogiškų vertybių pasaulis. To linkime jaunajai studentų kartai ir tikim, kad jie pasieks dar didesnių aukštumų. Akademija gyva ir turtina sportą tik dėl kartų estafetės. Tik nueinančiųjų ir ateinančiųjų, vienas kitą suvokiančių ir įsiklausančių vienas kitą dėka. Pasaulyje intensyviai plėtojantis sportui, visuomenės, sporto organizatorių ir mokslininkų akys vis labiau krypsta į sporto esmę, prasmę jo vertybių supratimą. Žmogaus gyvenimas – pats gražiausias meno kūrinys. Išlikti žmogumi, žmogumi bet kurioje gyvenimo situacijoje – pats sunkiausias dalykas. Mokykimės gyventi sportinėje visuomenėje. Būkime aktyvūs, sveiki ir darbingi. Lietuvos poetas Maironis užrašė ir paliko Lietuvai: „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę, kurioj nuo amžių tėvai gyveno“. Kiekvienam būtina pakilti virš buitinės rutinos, savo likimą pasukti dar ir Tėvynės tvarumo link. Mūsų gyvenimas, tai ne tos dienos, kurios praėjo, o tos, kurios įsiminė.

LVKKI IX laidos (1956) absolventas, profesorius habilituotas daktaras (kairėje)	Kęstas Miškinis. Jo mokslinio tyrimo krypčių spektras gana įvairus ir platus. 1975 m. apgynęs pedagogikos mokslų kandidato (daktaro) disertaciją, kurioje nagrinėjo didaktines pamokos efektyvinimo problemas ²⁶⁵, paskui gilinosi į šeimotyros, sportininkų psichinių galių stiprinimo, trenerio veiklos optimizavimo pedagogikos požiūriu, kūno kultūros, sporto specialistų rengimo ir kitas edukologijos problemas. Su Lietuvos kūno kultūros akademija esu glaudžiai susijęs daugiau kaip pusę amžiaus. 1952 m. įstojęs į LVKKI ir 1956 m. jį baigęs, dirbau Kaune kūno kultūros mokytoju, S. Nėries vid. m-los direktoriaus pavaduotoju, 18-ka metų – Kauno 7-osios vidurinės mokyklos direktoriumi, kol 1979 m. buvau išrinktas Lietuvos kūno kultūros instituto Pedagogikos ir psichologijos katedros vedėju. Visus tuos metus vadovavau LKKA studentams pedagoginių praktikų metu, keletą metų dėsčiau psichologiją. Akademijoje praleisti metai mano biografijoje – patys kūrybingiausi. Čia parašiau pačius brandžiausius savo darbus: monografijas „Prie mokyklos vairo“ (1982 m.) ir ”Kūno kultūros ir sporto specialistų rengimo tobulinimas“ (2000), vadovėlius aukštajai mokyklai Mokyklos vadovo pagrindai“ (1987 m.), „Trenerio pedagoginio meistriškumo pagrindai“ (1988 m.), „Šeimos pedagogika“ (1993 m.), „Trenerio etika“ (1998 m.), „Sporto pedagogikos pagrindai“ (2002 m.), knygas „Šimtas atsakymų tėvams“ (1985 m.), „Pokalbiai su tėvais“ (2000 m.), „Šeima žmogaus gyvenime“ (2003 m.) ir kt. Esu parašęs per 50 metodinių leidinių, daugiau kaip 350 mokslinių, metodinių, publicistinių straipsnių. Dirbdamas akademijoje apsigyniau habilitacinį darbą. Dirbant akademijoje teko nemažai dirbti ir visuomeninio darbo: buvau Lietuvos kilnaus elgesio sporte komiteto prezidentas, Lietuvos mokslo tarybos ekspertas, sporto mokslo tarybos pirmininkas, Lietuvos olimpinės akademijos viceprezidentas, prestižinių mokslo žurnalų „Pedagogika“, „Sporto mokslas“, „Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas“ redaktorių kolegijų narys ir t. t. Tai buvo išties įdomus ir kūrybingas, pilnas ieškojimų mano gyvenimo laikotarpis, prisodrintas įdomių kontaktų su įdomiais žmonėmis. Su akademija mane sieja ne tik mano pedagoginė-mokslinė biografija. Ne mažiau brangūs man ryšiai su akademijoje dirbusiais ar dirbančiais žmonėmis, iš kurių mokiausi gyvenimo meno. Visada prisiminsiu linksmą ir visų atžvilgiu geranoriškai nusiteikusį buvusį ilgametį akademijos prorektorių docentą Leoną Aleksandravičių, buvusį ilgametį instituto vadovą ir katedros vedėją, Lietuvos sporto psichologijos tėvą J. Palaimą,. Didžiausią pagarbą nusipelniusiu žmogumi laikau profesorių Stanislovą Stonkų. Tai fanatiškai darbštus ir principingas žmogus, kurio visas gyvenimas ir parašyti darbai kiekvienam gali būti sektinu pavyzdžiu. Tik geru žodžiu galiu paminėti veliones profesores Valeriją Stakionienę ir Janiną Ivaškevičienę. Eruditės, žymios mokslininkės, geranoriškai nusiteikusios visų atžvilgiu. Puikūs savo profesijos meistrai ir nuoširdūs kolegos docentas G. Stasiulevičius, docentas V. Novikovas, docentė V. Volbekienė, docentas S. Bagočiūnas, profesorius Skarbalius, profesorius R. Malinauskas, docentės I. Tilindienė ir I. Zuozienė, velionė Skirmantė Nemanienė ir daugelis kitų. Tai žmonės, kurie puošia akademiją, kurių buvimas šalia žmogų pakylėja. Bendravimas su jais buvo tikra Dievo dovana. Kokia mano svajonė, kokie norai? Norėčiau spėti parašyti ir išleisti „Sporto filosofiją“, kurios apmatus jau turiu. Manau, kad tai turėtų būti naudinga knyga visiems, turintiems sąlytį su sportu ar sporto pedagogika. Ką norėčiau palinkėti akademijos kolektyvui? Klestėjimo, kad akademijos žmonių balsas būtų girdimas visur, kad visi, baigę akademiją, su pasididžiavimu kalbėtų apie savo Alma Mater, kad visi būtų geranoriški ir gebėtų įveikti savo ribotumą.

LVKKI XXXII (1979) laidos absolventas, profesorius habilituotas daktaras	Algirdas Raslanas pradėjęs tyrinėti irkluotojų techninį parengtumą, jų sportinį rengimą vėlesniuose darbuose nagrinėja platesnę problemą: didelio meistriškumo sportininkų rengimą svarbiausioms varžyboms. Vienu svarbiausių mokslinių tyrimų rezultatų – sukurta didelio sportinio meistriškumo sportininkų rengimo sistema Lietuvos sąlygomis. Nuo mažens besidomint sportu, skaitant „Sporto“ laikraštį daug informacijos būdavo pateikiama apie Kūno kultūros institutą, jo sporto laimėjimus ir galimybes įgyti specialų ir specifinį išsilavinimą, būti tokiems, kaip mūsų kūno kultūros mokytojai ir treneriai, o jie tuo metu regėjosi mūsų idealais. Eiliniam kaimo vaikui menkai pasiekiamas atrodė Panevėžio sporto mokykla-internatas, o Kūno kultūros institutas atrodė sunkiai įveikiama tvirtovė. Vis dėlto mano treneris Petras Albertavičius įkalbėjo išbandyti laimę ir stoti į Kūno kultūros instituto Pedagoginį fakultetą ir pasirinkti ne lengvąją atletiką, kurią kultivavau, o irklavimą. Visų pirma dėl to, kad mažesnis konkursas ir lengviau įstoti. Irklavimas bent iš spaudos atrodė patraukli sporto šaka, tačiau tikrovėje pasirodė labai sunki, nors ir intelektuali. Intelektualumą formavo ryškūs pedagogai: Leonas Aleksandravičius, Vidas Štaras, Algis Arelis ir kiti. Įstojau į institutą. Iš vidaus jis neatrodė toks tolimas. Jame vyravo dvejopa dvasia, kaip ir dvi ryškios galimybės. Visų pirma buvo sudarytos geros sąlygos siekti sportinio meistriškumo ir tuo rūpinosi praktinės katedros ir jose dirbantys fanatikai, tokie kaip mano katedros vedėjas Antanas Barysas. Antroji galimybė buvo praktinė – mokytis ir studentauti, nesiekiant sportinio rezultato, bei mėgautis savo buvusių sporto rezultatų šlove. Pirmojo kelio pasirinkimą lėmė tie patys pedagogai, savo pavyzdžiu rodę kelią – darbas išugdo žmogaus siekį tobulėti. Galėčiau pažymėti, kad institute intelektualumo dvasia sklido iš Valerijos Stakionienės, Janinos Ivaškevičienės, Stanislovo Stonkaus, Liudgardo Tendzegolskio, Kęsto Miškinio, Juozo Kuprio, Irenos Vitkienės lūpų, puikaus organizatoriaus Justino Lagunavičiaus darbų, o juos papildydavo profesinio reiklumo institucijos – praktinės katedros. Jose dirbo puikūs treneriai dėstytojai. Būtent tokia skirtingų lygių vienovė leido įgyti tuo metu nelabai prestižinį kūno kultūros dėstytojo diplomą (populiaresnis buvo trenerio diplomas). Šiandien žvelgdamas į šį nuostabų mano gyvenimo etapą galiu pažymėti, kad institute vyravo universitetinė dvasia, vertusi mąstyti, kurti, gausiai semti teorines žinias. Buvo sukurta aukštų sporto rezultatų siekimo sistema, o praktinių pratybų gausa sudarė galimybę dirbti produktyviai treneriu ir mokytoju. Vertindamas šį etapą galiu pasakyti, kad institutas suformavo mano supratimą, kad tik darbas lemia rezultatus gyvenime, kad teisingas žmonių pasirinkimas garantuoja ilgalaikę sėkmę ir kad įgytos patirties ant pečių nešiotis nereikia. Žvelgdamas į nūdienos Kūno kultūros akademiją bandau lyginti patirtus įspūdžius ir įgytus profesinius įgūdžius, vyraujančią akademinę dvasią ir absolventų profesionalumą, stebiu didžiulius pokyčius – juk pasikeičiau aš pats, laikas, net ekonominė sankloda ir sporto sistema. Galima teigti, kad neprastėja studentų teorinės žinios, kad yra galimybė siekti aukštų sportinių rezultatų, iškilo jaunų, ryškių mokslininkų. Kūno kultūros akademija tampa rimta sporto mokslo plėtros institucija, kurianti modernų europietišką sporto universitetą. Deja, pasiilgstu senosios intelektualios ir dvasingos „universitetinės“ dvasios. Mano požiūriu sumenko praktinių katedrų veikla, o kartu ir specialybės rengimas, dėl to menkėja jaunųjų trenerių ir mokytojų kūrybinio darbo perspektyvos. Žinoma, prie to prisideda nepalankūs socialiniai veiksniai. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad esu šios aukštosios mokyklos auklėtinis, kad man pasėta pedagogo sėkla nenuvyto, kad šiandien dirbu tą patį darbą, kuriam mane rengė instituto pedagogai ir kad galų gale, turiu galimybę įgytą patirtį perteikti naujajai Kūno kultūros akademijos kartai.

XLVI laidos (1993) absolventas	Jordanas Poškaitis „Buk atsargus su norais,nes jie gali išsipildyti“, teigė nežinomas autorius. Nuo mažens svajojau tapti treneriu arba kūno kultūros mokytoju ir ši svajonė išsipildė. Esu dėkingas Lietuvos kūno kultūros akademijos dėstytojams, kurie mokydami mane, padėjo pasiekti savo tikslų. Akademijoje įgytas žinias panaudoju savo sportinių rezultatų siekimui, taip pat jos naudingos versle ir kasdieniame gyvenime. Šiuo metu treniruoju visus norinčius išmokti apsiginti, pagerinti savo fizinę būklę, ar siekti kovos menų sporte ženklių sportinių rezultatų. Apie ką svajojau, tai ir darau. Kūno Kultūros Akademijoje praleisti metai ir mėgstama sportinė veikla išmokė būti ryžtingu, ištvermingu, atspariu gyvenimo sunkumams, ir daug kitu savybių, kurios padėjo ir padeda siekti užsibrėžtų tikslų. Shidokan karate Lietuvos, Europos ir Pasaulio taurės nugalėtojas, Bushido Lietuvos čempionas ir tarptautinių turnyrų nugalėtojas, Sambo imtynių Lietuvos čempionas, Dziudo imtynių Lietuvos vicečempionas.

LVKKI XLVI laidos (1993) absolventas, nusipelnęs Lietuvos treneris	Virginijus Mikalauskas Lietuvos kūno kultūros institutą (dabar Lietuvos kūno kultūros akademija) baigiau 1993 m. Tai buvo kelio pradžia į sportą ir asmeninį gyvenimą. Čia susiformavau kaip asmenybė ir gavau puikius profesinius pamatus. Dirbdamas lengvosios atletikos treneriu susipažinau ir su savo dabartine žmona, Vida, taip pat trenere olimpiete. Studentavimo laikus prisimenu su nostalgija tai nuoširdžiai akademinei aplinkai, supusiai mus visus ketverius metus. Aukštos kvalifikacijos dėstytojai įskiepijo meilę savo profesijai, atsakingumo ir pareigingumo jausmą ne tik savo veiklai ir auklėtiniams, bet ir supančiai visuomenei, sporto aistruoliams, varžovams ir kolegoms. Šie puikūs pedagogai padėjo formuotis mano pasaulėžiūrai ir vertybių skalei, nekalbant apie suteiktas profesines žinias ir pažadintą smalsumą sužinoti dar daugiau, nuolat tobulėti ir siekti maksimalių sporto rezultatų. Esu be galo dėkingas tuometiniam Instituto rektoriui, gerbiamam profesoriui, Stanislovui Stonkui, kuris, parodęs didelį supratingumą ir šiltą žmogiškumą, padėjo man tapti studentu, nors po stojamųjų egzaminų man pritrūko vieno vienintelio balo. Nežinia, kaip būtų pasisukęs mano asmeninis ir profesinis gyvenimas, jei ne šio puikaus žmogaus pagalba. Noriu labai padėkoti gerbiamiems mano mokytojams-auklėtojams, iš kurių mokiausi ir tebesimokau. Tada dar man, žaliam studentui, ir tik pradedančiam treneriui profesoriai Albertas Skurvydas, Aleksas Stanislovaitis, Albinas Grūnovas atvėrė duris į lengvosios atletikos pasaulį ir paaiškino sporto fiziologijos mokslo paslaptis, išmokė sporto metodikos ir paskatino gilintis į sporto mokslo esmę bei ieškoti naujų treniruotės efektyvinimo būdų. Nepaprastai esu dėkingas gerb. docentui Gediminui Mamkui – neeilinės erudicijos ir nepaprastos tolerancijos žmogui, puikiam mokslininkui, padėjusiam susipažinti, išmokti, suprasti svarbą ir įvaldyti testavimus sporte. Ir dar – siekti būti dėmesingu ir jautriu kiekvienam žmogui. Visada labai džiaugiuosi susitikęs savo mylimą trenerį dr. Alfonsą Buliuolį, kuris man visada bus pedagogo pavyzdžiu. Didžiulius padėkos žodžius taip pat noriu išreikšti ir treneriui docentui Algirdui Muliarčikui. Visi šie žmonės, taip pat ir kiti Lengvosios atletikos katedros dėstytojai, paliko gilų pėdsaką mano gyvenime. Kai tik turiu galimybę, visada stengiuosi apsilankyti gimtojoje Akademijoje, lengvosios atletikos manieže, pabendrauti su kolegomis ir buvusiais bendramoksliais. Mus visus jungia meilė ir dėkingumas Lietuvos kūno kultūros akademijai, vienintelei Lietuvoje kryptingai rengiančiai aukštos kvalifikacijos sporto specialistus.